Linksmuolis Tuktukas, keliaudamas per Anykščius ir visur kaišiodamas savo smalsią noselę, rado visai šalia gatvės stovinti namuką, ant kurio tvoros kabėjo medinė lentelė su užrašu,  jog čia yra rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinis muziejus. Atidaręs vartelius ir priėjęs prie durų Tuktukas atsargiai pabeldė – tuk, tuk, tuk. Duris atidarė muziejaus šeimininkė Rita Jurkėnienė ir mandagiai pakvietė Tuktuką užeiti. Malonus ir neįprastas namuko kambarių kvapas pakuteno Tuktuko nosį, buvo visai  nepanašus į įprastą kvapą Tuktuko namuose. Ką Tuktukas matė muziejuje, suaugusieji stebėjome per Zoom. Labai patogu karantino metu – niekur eiti nereikia, o viską sužinojome, ką Tuktukas kalbėjo su šių namų šeimininke Rita Jurkėniene.    

Šeimininkė Rita pasodino Tuktuką už senovinio apvalaus stalo ir pavaišino kvapnia žolelių arbata sakydama, kad tokią arbatą gerdavo rašytoja Bronė Buivydaitė. Vėliau muziejaus šeimininkė  aprodė rašytojos kambarius ir juose esančius autentiškus daiktus. Tuktukas paprašė papasakoti apie tai, kas vyksta šioje sodyboje,  ar ją kas aplanko.

„Pirmiausia aš tau trumpai papasakosiu apie patį rašytojos namą – muziejų, – sėdėdama prieš Tuktuką užstalėje, savo pasakojimą pradėjo muziejininkė Rita. – Šiame Anykščių senamiestyje stovinčiame šimtamečiame namelyje rašytoja  Bronė Buivydaitė-Tyrų Duktė praleido savo vaikystę, o paskui sugrįžusi gyveno jame iki pat mirties.

Senojoje namo dalyje yra išsaugota paskutiniųjų rašytojos gyvenimo metų aplinka. Prie rašomojo stalo, kurį tu matei,  gimė vieni gražiausių lietuvių literatūroje prisiminimų apie vaikystę. Rašytoja čia sukūrė  knygeles „Pro vaikystės langą“ ir „Vargai vartus kilnoja“. Ji kūrė ir eilėraščius, legendas, eiliavo liaudies pasakas, rašė apysakas vaikams, romanus, apsakymus suaugusiems.

Aš tau rodžiau knygas, kurios gulėjo ant rašomojo stalo.  Jas dažnai vartė rašytoja, ten matei ir seną rašomąją mašinėlę. Na, tai toks labai senas kompiuteris, aš juk tau rodžiau, kaip juo galima rašyti.  Ant sienų matei paveikslus, jie tapyti B. Buivydaitės giminaičių dailininkių Jonės ir Dalios, žvelgiančių iš nuotraukų ant rašomojo stalo.

Į senavę rašytoja matė vis prasčiau, todėl labai mėgo klausytis radijo, kambaryje jis dar likęs. Abu apžiūrėjome ir knygynėlį vaikams „Auksinis batelis“.

Tada muziejaus šeimininkė pakvietė Tuktuką išeit į lauką ir tęsė savo pasakojimą.  

„Štai muziejaus darželis, vasarą jame  žydi rašytojos mėgtos gėlės. Išlikęs sodas su senomis, dar rašytoją menančiomis obelimis.  Planuojame čia įkurti rašytojos kūrinių personažų skulptūrėlių sodą, jau dabar stovi keletas, bet jų bus ir daugiau. Pasiklausyk, kaip linksmai bėgdamas čiurlena upelis Šaltupys, po kurį dar maža braidė rašytoja. Mes į jį  nebrisime, –   šypsojosi muziejininkė. – Dabar einame atsigerti arbatos, sušilti ir aš tau papasakosi, kokios veiklos vyksta muziejuje, papasakosiu apie edukacines programas“.

Atsigėręs, kaip Tuktukas manė, laukų pieva kvepiančios arbatos, jis paklausė, ką reiškia žodis edukacija.

„Edukacija – tai yra auklėjimas, lavinimas, švietimas. Tad mes edukacinių pamokėlių metu mokome mažuosius muziejaus lankytojus dalyvauti pažinimo procese. Tai reiškia, kad mokome kažką gaminti per rašytojos B. Buivydaitės kūrybą, kūrinių skaitymą, jų nagrinėjimą. Vaikai pagal vieną iš rašytojos eilėraščių gamina vėliavėles, pina tautines juosteles. Rašytoja labai mėgo tautinius drabužius. Beje, ją ir palaidojo tautiniais drabužiais.

Dar mokome vaikus suprasti bei vertinti skaitomą tekstą, aiškiname, kaip bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Edukacinių pamokėlių metu mokome reikšti savo mintis, emocijas, nuomonę žodžiu ir raštu. Užsiėmimą sudaro dvi dalys: ištraukų iš Bronės Buivydaitės kūrinių „Pro vaikystės langą“ ir „Auksinio batelio“ skaitymai ir diskusijos apie tai, ką perskaitėme ir kaip  vaikai suprato tekstą“, – aiškino šeimininkė Rita.

Tačiau Tuktukui pabodo klausyti apie pamokėles ir jis paprašė muziejininkės daugiau papasakoti apie rašytojos gyvenimą.  „Gerai, aš tau daug apie ką papasakosiu, juo labiau, kad gruodžio 8 dieną rašytojai Bronei Buivydaitei sukanka 125-eri metai nuo jos gimimo, – pasakojimą pradėjo  muziejaus namo šeimininkė Rita. – Kaip jau minėjau, šiam namui daugiau, nei 120 metų. Jį pirko rašytojos tėvelis. Jis buvo siuvėjas, baigęs siuvimo mokslus Latvijos mieste Liepojoje. Rašytojos mama taip pat siuvo antklodes, siuvinėjo staltieses. Šeimoje augo trys mergaitės, kartu gyveno ir jų močiutė, tėvelio mama.  Į šiuos namus dažnai užklysdavo benamiai, kuriuos šeima visada pamaitindavo ir dar ko nors kelionei įdėdavo.  Nuo gatvės, toje namo pusėje, tėvelis buvo atidaręs krautuvėle, kurioje prekiavo maistu, tačiau ją greit uždarė, nes krautuvėlė duodavo mažai pajamų. Apie 1901 metus tėvelis išvyko uždarbiauti į Pietų Ameriką, už iš ten atsiųstų pinigų rašytojos mama nusipirko siuvimo mašiną. Tėvelis iš tolimo krašto taip ir nesugrįžo, ten ir mirė“.

„Dar galiu šiek tiek papasakoti apie rašytojos seseris, – tęsė muziejininkė. –  Bronė buvo iš seserų vyriausia. Vidurinioji rašytojos sesuo Elena mirė gana jauna, tad apie ją mažai kas žinoma.  Ten, kur tu matei paveikslą ant sienos, jį nutapė jauniausią rašytojos sesuo Stefanija ir 1970 metais atsiuntė iš tolimojo Kalgario miesto, kuris yra Kanadoje. Stefanijos dukra Jonė atsiuntė du lyno raižinius, kurios tau taip pat rodžiau. Ji buvo šokėja, po to baigė dailės mokslus“.

Muziejininkės Ritos pasakojimo Tuktukas klausėsi labai atidžiai, pasirėmęs rankyte galvą. Šiek tiek patylėjęs, paklausė: „O koks ten aparatas tame kambaryje buvo padėtas, tokio aš anksčiau niekada nesu matęs?“

„Tai senas juostinis magnetofonas, kur rašytoja klausydavosi naujų įrašų, kai buvo susilpnėjęs regėjimas. Ten dar buvo ir plokštelė su operos „Jūratė ir Kastytis“ įrašu, pagal  Bronės Buivydaitės libretą. Dar pasakysiu, kad 1955 metais kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, gyvendamas Amerikoje, sukūrė šią operą. Opera buvo įrašyta į plokštelę tik 1970 metais.  

Aš tau jau  daug papasakojau. Dar pasakysiu, ką parašė per visą savo gyvenimą Bronė Buivydaitė. Prisimink, kad ji buvo pirmoji moteris Lietuvoje, 1921 m. išleidusi eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, tarpukariu pasirodė jos eiliuotos „Anykščių baladės“, eilėraščių knygos „Po žilvičiais“, „Skudučiai“. Dar  rašytoja sukūrė pirmąjį  lietuvių prozos kūrinį mokykline tematika  – romaną „Atversti lapai“, jis  apie gimnazistų ir mokytojų tikros ir netikros meilės trikampius.  Parašė ne vieną populiarią pjesę vaikų teatrui: „Mėlynas drugelis“, „Stebuklingoji radasta“, „Lilutė“, „Lapė – gudragalvė“,  apysaka jaunimui „Auksinis batelis“. Linkiu, kad tu kada nors perskaitytum visas šias knygas“, –  lydėdama pro muziejaus duris, Tuktukui  linkėjo senove kvepiančių namų šeimininkė Rita.

Dalina Rupinskienė

Asociacija „Aukštaitijos komunikacijos projektai“

Lietuvių informacijos ir kultūros sklaidos bendruomenė Airijoje

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos%20Kult%C5%ABros%20taryba_edited

Daugiau Tuktuko kelionėse