Tuktuko kelionė po Aukštaitiją

Updated: Dec 11, 2021


Keliaudamas per Lietuvą Tuktukas ilgiausiai užtruko Aukštaitijoje. Tai nieko nuostabaus, nes Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Linksmu būdu pasižymintys aukštaičiai yra tikri meno, ypač literatūros, mylėtojai. O aukštaičių valgiai įtraukti į pasaulinio kulinarinio paveldo sąrašus.


Ulyčios ir vienkiemiai

Aukštaitija pasižymi tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Aukštaitija užima rytinę Lietuvos dalį. Tai didžiausias etnografinis regionas, kuriame aukštaičiai gyveno vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – ūlyčiose, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai pastatai – kiemo gilumoje. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą.

Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta.




Aukštaitiška pirkia



Istorinės šaknys

Iki šiol aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas).

Vokiečių šaltiniai įvardija Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą kaip Aukštaitijos karalių Iki XVIII amžiaus pabaigos istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ buvo viena iš 4 pagrindinių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etnokultūrinių dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės). XIII–XIX a. istorinė Aukštaitija apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorijų, t. y. lietuvių IX–XVII a. kolonizuotas Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes. Iki XIX a. II pusės Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą. Kurį laiką visa ar beveik visa senoji Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą – Lietuvos kunigaikštystę, kurios centras Vilnius kartu buvo ir sostinė. Lietuvos kunigaikštystės riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu, o nuo Algirdo laikų– šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio.


Aukštaičių tarmės

Dabartinė aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Ir mūsų dienomis suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai bei etnografiniai suvalkiečiai. Vis dėlto tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Anykščių, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai. Aukštaitijos sostinė yra didžiausias regiono miestas – Panevėžys.



Įdomūs papročiai ir įstabi gamta

Aukštaitija, kurios būdą suformavo vienkiemiai, skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Krašto tradiciniuose audiniuose ir kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios archajišką muzikinę ir poetinę formą. 2010 m. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Atskirai reikia paminėti ir Aukštaitijos gamtą, čia yra seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, Aukštaitijos nacionalinis parkas – įkurtas1974 metais siekiant išsaugoti unikalią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos, tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje. Parkas yra Ignalinos, Švenčionių ir Utenos savivaldybėse. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra virš 80 ežerų, viršijančių 0,5 ha plotą: Dringis, Lūšiai, Pakasas, Almajas,Ūkojas, Utenas, Baluošas, Asalnai, Tauragnas (giliausias šalyje), Žeimenys, Kretuonas, Vajuonis, Ūsiai, Kiaunas,Linkmenas, Žiežulnys, Asėkas, Alksnas ir kt. Pelkės užima apie 2000 ha.

Tradiciniai Aukštaitijos patiekalai – skryliai, virtiniai, pieniška miltinių kukulaičių sriuba, blynai su spirgų, varškės ar grietinės padažu, ruginė duona. Šie aukštaičių valgiai įrašyti į Europos kulinarinio paveldo sąrašą.


Aukštaitijos Nacionalinis Parkas


Poetų kraštas

Sakoma, kad vaizdinga gamta lėmė tai, jog aukštaičiai yra linksmo būdo žmonės, Aukštaitijoje daug pasakorių ir poetų.Čia gyveno ir kūrė tokie garsūs rašytojai kaip Antanas Baranauskas, Balys Sruoga, Jonas Biliūnas, Paulius Širvys, Antanas Miškinis, Juozas Baltušis, Jonas Strielkūnas ir kiti. O Anykščiai yra net vadinami literatūros sostine. Mėgstantiems skaityti vaikams Anykščiuose, jau ketverius metus Dainuvos slėnyje vyksta literatūros ir kitų menų festivalis visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi“. Festivalyje veikia knygų mugė, kurioje dalyvauja žinomos leidyklos, leidžiančios knygas vaikams. „Tikra knyga“, „Žalias kalnas“, „Dvi Tylos“, „Nieko Rimto“, „Aukso žuvys“ savo stenduose, kuriuos Tuktukas aplankė, kasmet siūlo skaitytojams naujausias ir populiariausias knygas. Festivalyje dalyvauja daug vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjų: Kotryna Zylė, Justinas Žilinskas, Tomas Dirgėla, Inga Dagilė, Benas Bėrantas, Virgis Šidlauskas, Gina Viliūnė, Lina Itagaki, Greta Alice, Indrė ir Martynas Paviloniai ir kt. Kasmet čia vyksta daugybė įtraukiančių kūrybinių veiklų, vaikai gali dalyvauti žygyje po Anykščių šilelį.



Linas BITVINSKAS



Lietuvių informacijos ir kultūros sklaidos bendruomenė Airijoje

Asociacija „Aukštaitijos komunikacijos projektai“

Tuktuko TV - Edukacinis personažas Tuktukas



Projektą remia "Lietuvos kultūros taryba"



0 views0 comments